Dar visai neseniai namų švara buvo siejama su laiku, pastangomis ir kantrybe. Dabar – tai vis dažniau tampa komforto, technologijų ir efektyvumo deriniu. Modernūs prietaisai keičia mūsų požiūrį į tvarkymąsi, o išmanios sistemos leidžia pasiekti nepriekaištingus rezultatus be papildomo vargo.

Rankose laikau Vaivos SIKORSKIENĖS parašytą knygą „Papasakok apie gražų mūsų gyvenimą“, kurią išleido Balto leidykla.

Ši knyga dar kartą atvedė mane į atokų viensėdį, prisiglaudusį prie pat Žemaitiškės pievų, kur pavasarį, vasarą ir ankstyvą rudenį visada girdisi paukščių balsų choras, o dabar, vėlyvą rudenį, viešpatauja ramybė. Ramybe alsavo ir Vaivos Sikorskienės namai, nes vaikai buvo išvažiavę į ūkį, į trumpalaikę kelionę. Net neprisimenu tiksliai, kaip gal prieš dešimtmetį sužinojau apie Vaivą ir Povilą Sikorskius, užauginusius savo jau suaugusius 4 vaikus ir globojančius net 9 vaikus, kurie, palikę gimtąjį Vilnių, apsigyvenusius atokiame vienkiemyje netoli Reškutėnų. Jau nuo pirmos mūsų pažinties dienos užsimezgė nuoširdus bendravimas. Džiaugiausi vykstančia namų pertvarka, augančiais vaikais, atsinaujinimu, prisimenu vaikų krikšto šventę Reškutėnų bažnyčioje. Paskutinį kartą po netikėtos Povilo mirties apie tai, ką darys likusi viena, kalbėjausi tik su Vaiva, o šio mano apsilankymo priežastimi, kaip jau minėjau, tapo knyga „Papasakok apie gražų mūsų gyvenimą“, bet sėdėdami su Vaiva prie didelio stalo, pirmiausia kalbėjomės apie gyvenimą, kuris didžiuliais šuoliais lekia pirmyn... Dvi mergaitės jau po 18 metų turi, o greitai ir trečia prisijungs prie pilnamečių. Jauniausiam – Jonui, kuris nenulipdavo nuo šviesaus atminimo tėvo Povilo rankų, jau 11 metų. Beje, visi vaikai be išimties Vaivą vadina mama, o Povilą vadino tėvu. Bet grįžkime prie mūsų pokalbio su Vaiva Sikorskiene.

Nedidelė Reškutėnų bažnytėlė 2014 m. gegužės 18-ąją vos sutalpino žmones, atėjusius ne tik pasimelsti, bet ir paminėti gražų Reškutėnų muziejaus 40 metų jubiliejų bei susipažinti su ką tik dienos šviesą išvydusia knyga „Mažoji Reškutėnų kronika. III dalis“. Knygai medžiagą surinko ir spaudai parengė muziejininkė Viktorija Lapėnienė.

Ačiū už puikų laikraštį! Vėl matau pažįstamą veidą. Kaip nefilosofuok, bet po ilgų klajonių po pasaulį vis tiek sugrįžti, žmogau, į (tuos/šituos/anuos/šlapius/apgriuvusius/išgražėjusios/apdulkėjusius/mielus/prakeiktus/visų užmirštus/sapnuose sapnuojamus/įsigėrusius iki kaulų smegenų) Švenčionis. Ir čia jau nieko nepadarysi - Tėviškės dūmas traukia.

O Adutiškis, pasirodo, ne vien mūsų vieną pasienio stulpą laiko. Yra šis tas daugiau...

Izidorius KIMSĖNAS

Stiklo kalnas

Pradedu citata iš ankstesnio straipsnio ir nepasirodžiusios prieš savaitę nuotraukos (dėl techninių nesklandumų): „O kol kas štai – stiklo krūva šalikelėje“. Stiklai ligi šiol stūkso, keliukas „stovi“, tad ne per vėlu.

Ruduo įsibėgėjo. Nuo medžių baigia kristi lapai, voveruškos sustirusios, nuo šalčio net pabalusios tebelaukia grybautojų. Vis rečiau miško keliuku betipena ežiai, kiškiai jau ima augintis baltesnius ir šiltesnius kailinius, o voverės teberuošia maisto atsargas žiemai. Kažkas pranašavo (viena varna karksėjo), kad būsianti labai nuožmi žiema, tai nėra čia ko gaišuoti, reikia savo ateitimi pasirūpinti. Žiogai jau seniai pradingę, nes tik čirykavo. Gera pamoka. Kas turėjo stiprius sparnus, tie jau seniai savo plunksnas kedena visokiose Hurgadode ir Tenerifėse, o iš šiaurės kraštų jau pasirodo pas mus žiemosiančių paukščių, meškos gi pas mus atsikraustė dar vasarą. Taigi miške įprastinis rudeninis šurmulys, tačiau pasigirsta ir inovatyvių idėjų.

Mažutėliai... mažutėliai...

Ji jau net ir nežino, iš kur toks žodis. Pati sakytų - ,,maži“, galbūt - ,,mažiukai“. Tačiau amžinąatilsį bobutė visada sakydavo tik taip – mažutėliai.

Darganotą spalio 23 d. vakarą Švenčionėlių miesto bibliotekos skaityklą užliejo gitaros melodijos ir svajingos lietuviškos bei prancūziškos dainos. Čia viešėjo Vygantas Kazlauskas – gydytojas, choreografas, režisierius, bardas. Svečias čia atvyko pagal Švenčionių rajono literatūros, meno ir sveikatingumo asociacijos „Versmė“, veikiančios prie Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos, projektą.

Lietuvoje skurdo riziką patiria kas penktas  šalies  gyventojas. Tai reiškia, kad tūkstančiai šeimų gyvena nuolat skaičiuodamos kiekvieną centą, svarstydamos ar lėšų užteks maistui, ar nereiks atsisakyti šiltesnių drabužių arba vaistų. Tarp labiausiai pažeidžiamų – vieniši tėvai, auginantys vaikus.