Namų atnaujinimas daugeliui siejasi su didelėmis išlaidomis, ilgu remontu ir nepatogumais kasdienybėje. Tačiau kartais užtenka vienos gerai apgalvotos detalės, kad interjeras įgautų visiškai naują veidą. Vienas iš tokių sprendimų – akcentinė siena. Tai ne tik vizualinis akcentas, bet ir būdas pabrėžti erdvės charakterį, sukurti nuotaiką ar atskirti skirtingas zonas.

Sunkvežimiai daugeliui asocijuojasi su lėtumu, galia ir atsakingu darbu kelyje. Tačiau pasaulyje egzistuoja modeliai, kurie sulaužo visus stereotipus – nuo raketinių vilkikų iki monstrų su tūkstančiais arklio galių. Šiame straipsnyje apžvelgsime įspūdingiausius sunkvežimių rekordus ir keisčiausius pasaulyje sukurtus vilkikus.

Atsibunda žmogelis ryte ir netyčia iš lovos atsikelia visai ne ta koja kaip įprasta. Nusistebi, bet kol kas tik tiek. Bėga praustis, bet jam iš rankų išsprūsta muilas ir nukrinta, atleiskit, į klozetą. Šitaip tikrai neturėjo nutikti, bet muilą teko gaudyti kaip kokį pokemoną. Šiaip taip nusiprausia, o kad nusiramintų, veidą nuprausia šalto vandens srove. Sėdasi valgyti, tačiau buterbrodas krenta ant žemės sviestuota puse žemyn. Žmogus normaliai miegojo, nebuvo pavargęs po baliaus, bet kad taip viskas... Tiesa, sapnavo košmarą. Lipa jis kažkokiais laiptais aukštyn ir staiga suvokia, kad turėklai netvirti, galva nuo aukščio svaigsta, o laiptai staiga pasibaigia. Šakės! Čia matyt jau geruoju nesibaigs. Lekia į darbą. Prieš tai viską įdėmiai pasitikrina – piniginė, dokumentai, raktai... Žmona ima juoktis ir rodo į savo vyrą pirštu. Pasirodo, jos megztą liemenę vyras apsivilko išvirkščiai. Geriau jau nebūtų to parodžiusi! Bėga žmogus, nes tuoj nespės į troleibusą, bet čia nuosavas katinas perbėga skersai kelią. Na, čia gi savas katinas, neturėtų būti blogas ženklas. Jei svetimas būtų, tai gal geriau reikėtų šiek tiek pakeisti savo trajektoriją. Iki stotelės dar geras gabalas, tačiau sutinka dar bent kelias moteriškes su tuščiais krepšiais. Guodžia save, kad jos skuba į parduotuves. Juk tik iš parduotuvės moteriškės krypuoja su pilnais. Čia gi norma. Kaip ir vėluojantis troleibusas. Galų gale pasiekia savo darbą ir randa... užrakintas duris. „Va tau, žmogau, ir Devintinės“, – pagalvoja ir supranta, kad pataikė ne į antakį, o tiesiai į akį. Tai gi šiandien išeiginė, šeštadienis! O Devintinės – rytoj. Išvada – reikia atostogų, nes jau diena susimaišė su naktimi, darbo dienos – su išeiginėmis. Įdomu, o kaip reaguos žmona, kai jis taip anksti grįš iš „darbo“. Gerai, kad vaikai šito nematys, nes dar sapnuos devintą savo sapną.

Jau kelinti metai su nekantrumu laukiu parodų Laukagalyje, Vilijos ir Luko Handschin įkurtoje galerijoje „Gamta ir kultūra“. Šių metų sezonas prasidėjo paroda „Keistenybių kabinetas“. Kadangi parodos atidaryme dalyvauti negalėjau, tai su malonumu parodą aplankiau jai baigiantis. Įspūdis buvo puikus. Žiūrėdamas parodą dar kartą įsitikinau, koks didelis skirtumas tarp vizualiai matomų eksponatų fotografijų, ir to, ką matai realiai pats parodoje, nes tie eksponatai iš kiekvieno taško matomi kitaip. Nekalbėsiu apie kiekvieną eksponatą atskirai, bet galiu pasakyti, kad paroda paliko įspūdį. Po parodos apžiūrėjimo, gurkšnodami arbatą su Luku ir Vilija kalbėjausi apie šią ir būsimas parodas. Tiesa, Vilija buvo ne tik pašnekovė, bet ir vertėja, nors Lukas į kai kuriuos mano klausimus atsakė lietuviškai, be Vilijos pagalbos.

Pradžioje į „Mato optiką“, įsikūrusią Švenčionyse, tiesa, dar senoje vietoje, Vilniaus gatvėje, atvedė gyvenimiška būtinybė – pamečiau akinius. O kadangi mano akys ne vienodo stiprumo, tai vaistinėse parduodami akiniai negelbėjo. Teko ieškoti pagalbos. Ir tą pagalbą – akinių parinkimą ir pagaminimą – radau kaip tik „Mato optikoje“. Čia mane maloniai sutiko optometrininkė Vilma Kudabienė ir jos pagalbininkė Genutė Martynova. Ilgokai Vilma plušėjo tikrindama mano akis ir parinkinėdama geriausią akinių variantą, o tą, kaip jau minėjau, padaryti nėra lengva, nes akys skirtingo stiprumo. Tada sėdint kabinete ir kilo mintis parašyti apie puikiai dirbantį optikos kabinetą. Beje, iš artimųjų rato buvau ne pirmas „Mato optikoje“ užsisakęs akinius, pasitikrinęs akis.

Kalėdų šventės padovanojo daug laisvadienių. Jų metu turėjau galimybę įgyvendinti seniai puoselėtą svajonę – apsilankyti tėviškės kaime. Tiksliau – toje vietoje, kur buvo mano tėvų namai, kur prabėgo mano vaikystė ir jaunystė, kur keletą metų pas senelius augo mano vaikai.

Ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Joninės (Rasos) jau tapo neatsiejama Švenčionėlių identiteto dalimi. Šiemet taip pat Žeimenos trečiajame paplūdimyje vyko smagi šventė, kuriai kultūros centro kolektyvas nuoširdžiai ruošėsi. Nors sinoptikai grasino lietumi ir audromis, tačiau švenčionėliškiams ir miestelio svečiams, kurių susirinko labai gausiai, oras visgi leido smagiai pašvęsti. Lietus palaistė tik į šventės pabaigą, bet norėjusiam šokti jaunimui tai netrukdė. Juk ir lietus Joninių naktį turi magiškų galių.

Kas gali būti paprasčiau: jei nėra, tai ir nematai. O jei nematai... Na, jei ko nors nematai, to tikriausiai ir nėra.

Kas gaunasi iš tokios skaičiuoklės? Ar ne ji gali apgauti taip, kad užsimerkęs pamanysi, jog išnyko visas pasaulis? Bet kur jis tau išnyks, jis yra, tu girdi jį, jauti...

- Žiūrėkit, gervės! Visas pulkas!

- Negali būti, juk dar tik Joninės, jos dabar vaikus augina, joms dar anksti pulkuotis!

Ignalinos r. sav. viešojoje bibliotekoje atidaryta buvusios ilgametės ,,Šaltinėlio“ mokyklos direktorės, pedagogės, dainų ansamblio ,,Atgaiva“ narės  Alytės Zakarauskienės (Bečelytės) pirmoji personalinė tapybos darbų paroda ,,Gamtos atspindžiai“.